Japonija

Japonijos imperija (Nippon Teikoku) – visais požiūriais ypatinga šalis. Japonija – tai 3422 salos (97 proc. teritorijos sudaro 4 didžiausios: Hokaido, Honsiaus, Sikokaus ir Kiusiaus). Valstybė užima 10-ąją vietą pasaulyje pagal gyventojų skaičių (172 mln. gyventojų, iš jų 99,2 proc. – japonai). Šioje kontrastų šalyje – 165 ugnikalniai (77 veikiantys), du trečdalius ploto užima kalnai – Japonijos “Alpės”.
Atskridę į Tokiją (Tokyo) aplankykite Odaiba (Vaivorykštės tiltas ir Vandens miestas) bei Hamarikyu (japoniškasis sodas). Paragauti tradicinių japoniškų valgių ir pasivaikščiokite po diskotekų, karaokės barų bei restoranų rajoną Roppongi.
Daugeliui Japoniją primena firmų ir jų gaminių pavadinimai: „Toyota\", „Toshiba\", „Suzuki\", „Honda\", „Mazda\", „Fuji\" ir kt. Japonija žinoma kaip tobuliausių technologijų, didžiausio pragyvenimo lygio ir aukščiausių kainų šalis. Plačiai žinoma ir kitokia Japonija – savitos, per daugybę metų išaugotos kultūros šalis. Ją įvardija kiti žodžiai: karate, bushidō, samurajai, kamikadzės… Gali pasirodyti, kad japonai labai griežti, šalti, fanatiški žmonės. Viduramžiais kaustyti negailestingų samurajų taisyklių, o dabar – paskendę savo technikoje, turintys vienintelę meno šaką: karaoke.
Daugeliui, ko gero, teko girdėti apie arbatos gėrimo ceremoniją. Japonijoje rengiami specialūs kelių dienų kursai, kaip vesti šią ceremoniją. Ir juos lankiusieji, ir juos vedantys į tai žiūri labai skeptiškai: neįmanoma per kelias dienas išmokti to, ko mokomasi kelerius ar net keliasdešimt metų. Arbatos gėrimo ceremonijos rengiamos dažniausiai tam tikra proga. Svečiai per japonišką sodą (sodai irgi savita Japonijos kultūros dalis) ateina į specialų namelį arbatos gėrimo ceremonijai. Kambaryje, kuriame nėra ryškios ir aiškios šviesos (kad netrukdytų susikaupti ceremonijos metu), stovi ikebana (puokštė). Pasigrožėję ikebana, priderinta prie metų laiko, ir perskaitę eilėraštį, kabantį ant sienos, svečiai privalo visa tai įvertinti ir tik tuomet susėda ant žemės. Pagal tradiciją japonai ir miega, ir sėdi ant žemės. Ir ikebana, ir eilėraštis primena tuos pačius Heian laikus, kai po meilės nakties meilužiai vienas kitam siųsdavo eilėraštį su augalo šakele.
Ikebana nėra tiesiog paprastas gėlių sudėjimas į krūvą, kad gražiai žiūrėtųsi, kad visi aikčiotų, kaip tai daroma Vakaruose. Japonijoje gyvuoja keletas ikebanos mokyklų, kurių kiekviena šiek tiek skirtingai formuoja ikebaną. Tačiau trys pagrindinės ikebanos dalys, reiškiančios žmogų, dangų ir žemę, visur išlieka. Japonų ikebana yra gyva, jai naudojamos gyvos gėlės, stengiamasi jų nesužaloti. Gyvumą suteikia ir asimetrija. Yra laikoma, kad simetrija – tai sąstingis, o asimetrija – judėjimas.
Dar viena plačiau žinoma meno šaka – bonsai, nykštukinių medelių auginimas. Europoje jis paplito ne taip jau seniai. Tai daug kantrybės ir laiko reikalaujantis užsiėmimas – pačioje Japonijoje auginami bonsai, kuriems jau per kelis šimtus metų.

Kai žiūri į žemėlapį, atrodo, kad Japonija – nedidelė šalis. Daugelis yra girdėję, kad šalis tankiai apgyvendinta, o miestai – sausakimši. Tai tik dalis tiesos. Stebina, bet faktas – iki šių dienų 67 % šalies teritorijos apaugę miškais. Šiltas musoninis subtropikų klimatas ir kalnai daro savo darbą.
Ir vis tik japonams pasisekė – karšti šaltiniai ir aukšti kalnai, jūros ir vandeningos upės. Žiemą čia nebūna labai šalta, o vasarą nėra karšta.
Turtinga istorija, šiuolaikiškas pribloškiantis menas ir technologijos, pasakos ir legendos. Kai kuriems tai – svarbiausia. Kartais Japonijoje miškuose stato šventyklas, o kartais – apsiriboja pintomis virvelėmis apie medžių kamienus. Kiekvienas iš tų virvelių sužino – šiame medyje gyvena medžių dievas. Šis dievas yra šios žemės kūrėjas.Todėl japonai meldžiasi medžiams.
Dažnam europiečiui Japonija tėra tolima Azijos valstybė, gaminanti patikimus automobilius, televizorius ir dažnai kenčianti nuo žemės drebėjimų. Tačiau Tekančios saulės šalis turi kai ką daugiau, ne tik išvystytą pramonę.
Senoji Japonijos sostinė Kijotas pelnytai vadinamas Japonijos muziejumi. Kijotas garsėja šventyklomis ir japoniškais sodais. Senasis miestas tik per stebuklą išvengė bombardavimų II-ojo pasaulinio karo metu. Norint aplankyti 1650 budistų šventyklų, 400 sintoistų šventovių ir 60 sodų, Kijote reikėtų praleisti mažiausiai savaitę.
Su religija susijęs japoniškas sodas paprastai supa šventyklą, jame yra daugiau ar mažiau stilizuotas gamtovaizdis. Japoniškas sodas niekada nebūna simetriškas, jame nesodinamos gėlės. Kijoto šiaurinėje dalyje yra klasikinis turistinis kelias, vedantis nuo Sidabrinio paviljono iki Nanzenji šventyklos. Jis vadinamas „filosofijos keliu”, nes vienuoliai iš aplinkinių šventyklų ateidavo čia medituoti.
Giono rajone yra geišų kvartalas. Nuo II-ojo pasaulinio karo pabaigos geišų Japonijoje nuolat mažėja. Gione jų tėra apie 140, iš jų dvidešimt yra vadinamosios „maiko” – mokinės. Ši veikla nebepopuliari, nes merginos, mokydamosi geišų mokykloje, praranda laisvę. Jos griežtai kontroliuojamos, skaitomi net moterų laiškai. Užsieniečiams praleisti vakarą su geiša nėra paprasta – reikia turėti rekomendacijas.
Yra keletas malonumų, kuriais Japonijoje galima mėgautis pusvelčiui. Viena tokių pramogų – „sento” viešosios pirtys. Dauguma japonų namuose turi vonios kambarį, bet įprotis maudytis viešosiose „sento” pirtyse neišnyko. Viešint Japonijoje verta apsilankyti tokioje pirtyje. Tačiau nereikia pamiršti, kad pirtis pirmiausia skirta atsipalaiduoti, o ne maudytis.
Japonija - viena labiausiai pasaulyje apgyvendintų šalių. Jos sostinę Tokiją ir kaimynystėje esančią Jokohamą galima pavadinti tikru žmonių skruzdėlynu. Čia gyvena kas dešimtas Japonijos gyventojas. Mieste labai ankšta, bet japonai prie to įpratę, nes būdingi jų charakterio bruožai – santūrumas ir mandagumas.
Sąlyginai Tokiją galima suskirstyti į dvi dalis: aukštutinę ir žemutinę. Aukštutinė – tai gyvenamieji masyvai, o žemutinė – verslo ir prekybos rajonas.
Nei šventyklos, nei egzotiškos pagodos nesušvelnina griežtos betono logikos. Tokijas yra miestas, kuris pirmiausia parodo savo venas prieš atverdamas širdį. Kad atrastum miestą, tenka priprasti prie fantastiško kelių ir tiltų rezginio, beprotiško judėjimo ir minios. Galima nemokamai pakilti beveik į kiekvieno dangoraižio panoraminę aikštelę.
Viena iį Tokijo įžymybių – „mažasis Londonas“, nedidelis raudonų plytinių namų kvartalas, pastatytas XIX a. pabaigoje pagal Londono Sičio pavyzdį.
Žymioji prekybinė Tokijo gatvė – Gindza – sudaro prabangios, įnoringai papuoštos vitrinos įspūdį. „Gin“ reiškia „sidabras“, „dza“ – „amatininkų gildija“. Toje miesto dalyje XVII – XVIII a. gyveno juvelyrai, buvo pinigų kalykla. Japonai juokauja, kad anksčiau Gindza buvo vieta, kur darydavo pinigus, dabar tapo vieta, kur jie išleidžiami. Šiame rajone daug parduotuvių, parduodančių perlus. Laikoma, kad tobuliausias perlo grožis – tai „Mikimoto“. Labai vertinti karalių, šie originalūs šedevrai buvo sukurti įžymiojo Mikimoto – auginamų perlų išradėjo.
Būtina ankstų rytą nuvykti į didžiausią pasaulyje žuvų turgų Tsukiji. Suvenyrų galima nusipirkti Asakusoje, senajame mieste. Turistai mielai perka lėlę Darumą – išminties simbolį. Ji yra be kojų ir be rankų, tai – paprasčiausias rutulys, vienuolio Bodhidarmos atvaizdas. Sakoma, kad Daruma taip intensyviai ir dažnai medituodavo, kad atrofavosi jo rankos ir kojos.
Didelėmis kainomis garsėjančioje Japonijoje galima ir nebrangiai pavakarieniauti. Jei prie restorano durų kabo didžiulis raudonas žibintas, ten pigu ir skaniai pavalgysite. Jei prie įėjimo kabo užuolaidos, užeiga dirba. Restoranai, kavinės net ir didžiuosiuose miestuose beveik visos uždaromos dešimtą valandą vakaro.
Kaip ir kitose Azijos šalyse, ryžiai yra pagrindinis japonų valgis. Antras labiausiai vartojamas vietinis produktas – žuvis, kurią japonai valgo žalią arba keptą. Mėsa yra labai brangi ir sudaro nežymią mitybos raciono dalį. Japoniški valgiai užgeriami alumi, sake arba žalia arbata, kuri patiekiama nemokamai.
Nuvykę į Japoniją jūs iš karto tapsite gaidzinu, tai yra užsieniečiu. Kad iš paprasto gaidzino nepavirstumėte
į bakagaidziną, kas reiškia „kvailas užsienietis“, reikia žinoti vietos papročius. Jokiu būdu negalima su batais lipti ant šiaudinio demblio – tatamio. Vietoj rankos padavimo sveikinantis Japonijoje nusilenkiama. Labiausiai Japonijoje vertinamas mandagumas.

as labai noreciau nuvykti i Japonija per atostogas mano svajoniu salis

Graži šalis

Kai užaugsiu tikiuosi aplankyti ją!

japonija mano swajoniu shalis...zhiaurei norechiau ja aplankyti ..... ...

as japoniskai truputi moku

Aš moku irgi biški tiksliau čiut čiut o ypač keiktis moku xDD

keiktis as irgi moku

Čia visi čiuju moka xDD
Prei tėvų įpač miela būna pasikeikt tie nieko nesupranta xDDD

Jei aš keikiuos prie tėvų tai tik japoniškai ;D Tie tuoj: KAS? xDD
Ach Japan..Dream Country

Japonija - turbūt sunku būtu surasti, kitą tokią įdomią ir nereaaalią šalį. Nežinau kodėl, bet kai tik prieš kelis metus pradėjau ja domėtis, iškart užkabino. Užkabino viskas nuo Japonijos tradicinių dainų, architektūros, anime iki j-rock'o ir kovos menų. Me vis dar svajoja apie Japoniją (inlove) Galbūt kadanors